Vienas kaimynas sako: „Steigiam bendriją, pagaliau valdysim patys.“ Kitas atšauna: „O kas tada dirbs? Tu?“ Ir abudu, tiesą sakant, turi po gabalą tiesos. Nes klausimas nėra apie „geriau“ ar „blogiau“. Klausimas apie tai, kiek kontrolės tu nori ir kiek atsakomybės esi pasiruošęs pakelti, kai realybė ateina su avarija penktadienį vakare.
Aš esu matęs abu variantus. Viename name žmonės su bendrija pagaliau atsikvėpė. Kitame bendrija virto nuolatine įtampa, nes viskas laikėsi ant vieno žmogaus nervų. Todėl prieš darant sprendimą verta ramiai pasverti, kas tau duos daugiau ramybės kasdien, o ne tik gražų jausmą „mes patys“.
Kontrolė skamba gerai, kol nereikia pasirašyti už realius darbus
Kai name yra administratorius, žmonės dažnai jaučiasi kaip klientai. Jei paslauga prasta, piktina. Jei paslauga gera, niekas net nepastebi. O kai atsiranda bendrija, tu nebe klientas. Tu esi namo pusėje kaip sprendimų dalis, net jei pats tiesiogiai nieko netvarkai.
Čia ir atsiranda paradoksas: bendrija gali duoti daugiau kontrolės, bet kartu ji iškelia klausimą, kas tą kontrolę „laikys rankose“. Jei pirmininkas aktyvus, jei yra keli žmonės, kurie padeda, tada viskas juda. Jei visi laukia, kad „kažkas“ padarys, tada prasideda ilgi susirašinėjimai, asmeniškumai ir nuovargis.
Kur bendrija dažniausiai laimi: pinigų ir prioritetų jausmas
Yra toks labai paprastas jausmas, kurį supranti tik tada, kai namas pradeda pats spręsti. Pinigai nebėra abstraktūs. Tu matai, kiek kainuoja kiemo apšvietimas, kiek kainuoja stogo tvarkymas, kiek realiai atsieina smulkmės, kurios iki tol dingdavo bendroj „administravimo“ migloje.
Tada atsiranda ir prioritetai. Vienas namas nusprendžia, kad svarbiausia saugumas ir tvarka laiptinėje. Kitas sako: pirmiausia šiluma ir vamzdžiai, nes sąskaitos jau kanda. Su administratoriumi dažnai gauni standartinę logiką. Su bendrija gali nusistatyti savo. Ir čia bendrija tikrai laimi, jei žmonės nori ir moka susitarti.
Kur administratorius dažniausiai laimi: kai reikia „čia ir dabar“
Kai sprogo vamzdis, niekas nenori filosofijos. Nori žmogaus, kuris pakels ragelį, iškvies meistrą ir sutvarkys, o tu tuo metu galėsi ramiai būti su vaikais, o ne ieškoti „kas pažįsta santechniką“. Administratorius dažnai turi savo tinklą, kontaktus, rutiną. Ir tai yra didelis privalumas, ypač namams, kuriuose žmonės neturi laiko ar noro būti nuolatiniu organizatoriumi.
Čia svarbi detalė: geras administratorius nereiškia „tylus administratorius“. Geras administratorius reiškia aiškius atsakymus, aiškias kainas, aiškią atsakomybę ir normalų bendravimą. Jei to nėra, tada net ir tas „patogumas“ tampa nervų rijiku.
Bendrijų steigimas: kada tai tampa realiu pliusu, o ne gražia idėja
Dažniausiai bendrijų steigimas apsimoka tada, kai name yra energijos ir žmonių, kurie nori turėti tvarką, o ne tik kalbėti apie ją. Jei yra bent keli aktyvūs gyventojai ir bendras sutarimas, kad „norim valdyti patys“, bendrija labai dažnai atneša ramybę, nes sprendimai tampa savi.
Bet jei name yra daug nuomininkų, dažna kaita, mažas įsitraukimas, tada bendrija gali virsti nuolatiniu stumdymusi. Nes sprendimus reikia priimti, o žmonės dingsta. Tada pirmininkas lieka vienas, o vienas žmogus ilgai netempia, net jei jis geras.
Ką verta pasitikrinti prieš apsisprendžiant, kad po mėnesio nesigailėtum
Prieš darant sprendimą, verta sau atsakyti į kelis paprastus klausimus. Ne „kaip turėtų būti“, o kaip yra dabar.
Jei norisi aiškumo, gali padėti tokia patikra:
- Ar name yra bent 2–3 žmonės, kurie realiai prisidės, o ne tik pritars žodžiais?
- Ar jūs norit spręsti patys, ar norit tiesiog geresnės paslaugos be galvos skausmo?
- Ar dabar turit tvarkingą dokumentų ir darbų istoriją, ar viskas laikosi ant žinučių telefone?
- Ar name yra daug konfliktų, ar žmonės sugeba kalbėtis normaliai net kai nesutaria?
- Ar esat pasiruošę, kad kartais sprendimai bus lėtesni, nes reikės susitarti tarpusavy?
Jei į daugumą atsakymų galvoje ateina „taip“, bendrija dažnai duoda daugiau ramybės nei atrodo iš šalies. Jei atsakymas „nežinau“ arba „nelabai“, dažnai paprasčiau susirasti stiprų administratorių ir susitarti dėl aiškių taisyklių.
Ramybė nėra statusas, ramybė yra sistema
Daug kas galvoja, kad ramybė ateis, kai pasikeis „valdymo forma“. Bet realiai ramybė ateina tada, kai name yra aiškūs susitarimai, aiškus bendravimas ir aiški atsakomybė. Tai gali būti su bendrija, tai gali būti su administratoriumi. Skirtumas tas, kas tą sistemą prižiūrės kasdien.
Jei nori daugiau kontrolės ir turi komandą, bendrija gali būti stiprus sprendimas. Jei nori mažiau kasdienio rūpesčio, geras administratorius gali būti tikras išsigelbėjimas. O blogiausias variantas yra likti ten pat vien dėl to, kad „ai, sudėtinga“. Sudėtinga būna tik iki tol, kol namas pasirenka kryptį ir pagaliau pradeda veikti.