Trečiajame istorinio ciklo, skirto Lietuvos ir Ukrainos praeičiai, pokalbyje su istorijos mokslų daktaru, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresniuoju mokslo darbuotoju Artemu Petriku kalbamės apie Lietuvos – Lenkijos sandraugos fenomeną.
Lenkijos-Lietuvos sandrauga arba Lenkijos-Lietuvos sąjunga buvo 1569-1795 m. egzistavęs valstybinis darinys, jungęs Lenkijos Karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Svarbi šios sąjungos dalis buvo Ukrainos žemės, kurioms didelę įtaką darė šios federacinės valstybės politiniai, ekonominiai ir kultūriniai procesai. Lenkijos ir Lietuvos Sandraugą sudariusių tautų santykiai turėjo savitų bruožų ir turėjo reikšmingos įtakos tiek pačios valstybės, tiek viso Baltijos ir Juodosios jūros regiono raidai.
Kaip minėjome anksčiau, iki 1569 m. Liublino unijos didelė dalis Ukrainos žemių priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. XIV ir XV a. Lietuva išplėtė savo įtaką į Ukrainos kunigaikštystes, kurios tapo Didžiosios Kunigaikštystės vasalais. Lietuvos kunigaikščiai išsaugojo daugumą vietinių papročių ir savivaldą, o Ukrainos žemėms suteikė santykinę autonomiją. Lietuvos valdovai rėmė švietimo ir kultūros plėtrą bei ilgą laiką laikėsi religinės tolerancijos.. Svarbus buvo Magdeburgo teisės įvedimas Ukrainos miestuose, kuris prisidėjo prie miestų valdymo ir ekonomikos plėtros.
1569 m. buvo pasirašyta Liublino unija, kuri galutinai sujungė Lenkijos Karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę į vieną Lenkijos-Lietuvos valstybę. Pagal unijos sąlygas Ukrainos žemės Kijevas, Braclavas, Voluinė ir Podolė atiteko Lenkijos karūnai. Tai lėmė didesnę Lenkijos įtaką Ukrainos teritorijose, politinio ir kultūrinio gyvenimo pokyčius.
Lenkų dvarininkai aktyviai plėtė Ukrainos žemes. Į ukrainiečių žemes pradėjo skverbtis polonizacija ir katalikybė, keldama įtampą tarp stačiatikių gyventojų. Uniatų bažnyčios sukūrimas (1596 m.) buvo bandymas suvienyti katalikus ir stačiatikius po popiežiaus valdžia, tačiau tai tik radikalino konfliktus.
Abiejų Tautų Respublikos laikais Ukrainos kazokai tapo labai pastebimu reiškiniu. Zaporožės Armija buvo reikšmingas karinis ir politinis veiksnys, suvaidinęs svarbų vaidmenį saugant sąjunginės valstybės pietrytines sienas. Tuo pačiu metu kazokų sukilimai, ypač 1648–1657 m. Chmelnickio sukilimas, buvo Ukrainos gyventojų nepasitenkinimo karališkosios valdžios politika, bajorų savivalės ir lygybės federacijoje troškimo pasekmė. Socialiniai-religiniai kazokų norai tapo svarbiu veiksniu, turėjusiu įtakos tolimesnei Ukrainos žemių, kaip Abiejų Tautų Respublikos dalis, raidai ir jų tolimesniam istoriniam likimui.
Tačiau pakalbėkime apie visa tai iš eilės.
Artemai, kaip prasidėjo tokio savito regioninio geopolitinio projekto kaip Lenkijos ir Lietuvos sandrauga istorija?
Tradiciškai Lenkijos ir Lietuvos sandraugos istoriją skaičiuojame nuo Liublino unijos. 1569 m. liepos 1 d. Lenkijos mieste Liubline patvirtinta Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sutartis. Pagal ją abi šalys buvo sujungtos į valstybinę uniją, kuriai vadovavo vienas monarchas – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Monarchas turėjo būti renkamas ir karūnuojamas Krokuvoje. Buvo nustatytas bendras Lenkijos ir LDK seimas, monetų kalyba ir užsienio politika. Kartu kiekviena iš dviejų dalių konfederacijos arba federacijos (sąjungos forma gana prieštaringa) dalių išlaikė plačią vidinę autonomiją. Visų pirma Lietuva tebeturėjo atskirą vyriausybę, iždą, kariuomenę ir teismus. Tuo pat metu LDK buvo gerokai sumažinta, o jos ukrainietiškos žemės atiteko Lenkijos Karūnai.
Pažymėtina, kad Liublino unija buvo ilgo Lenkijos ir Lietuvos valstybių suartėjimo, o vėliau politinio susijungimo proceso rezultatas. Jis prasidėjo sudarius personalinę Krėvos uniją (1385 m.), kurią išsamiai aptarėme paskutiniame pokalbyje. Vėliau sekė kitos sutartys, kuriomis buvo siekiama apibrėžti abiejų valstybių santykių pobūdį arba juos sureguliuoti. Tai svarbūs teisiniai aktai, tačiau paprastam žmogui jie nėra labai gerai žinomi. Pavyzdžiui, tokios kaip Vilniaus-Radomo unija (1401 m.), Horodelsko unija (1413 m.), Gardino unija (1432 m.).
Valstybės pavadinimas Žečpospolita (Rzeczpospolita) yra įdomus ir šiek tiek keistas šiuolaikiniam suvokimui. Ką jis reiškia?
Lietuvių kalboje žodis Žečpospolita yra pasiskolintas iš lotyniškojo Res publica. Skirtingais laikotarpiais šiam valstybiniam dariniui įvardyti buvo vartojami keli pavadinimai. Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Didžioji Lenkijos ir Lietuvos sandrauga. Lietuvos skaitytojams geriau pažįstamas terminas Abiejų Tautų Respublika (lotyniškai Res Publica Utriusque Nationis) atsirado vėliau, prieš pat dvigubos valstybės žlugimą. Beje, terminas Žečpospolita buvo vartojamas ir kalbant apie kazokų Ukrainą, pavyzdžiui, hetmano Bohdano Chmelnickio laidotuvių kalboje (1657 m.). Lenkijoje šis terminas vartojamas ne tik XVI-XVIII a. Lenkijos-Lietuvos unijai, bet ir šiuolaikinei Lenkijos valstybei (lenk. Rzeczpospolita Polska), taip pat jos istorinei tarpukario pirmtakei (1918-1939 m.).
Kiekvienoje valstybėje būna pakilimų ir nuosmukių. Kokie jie buvo Lenkijos-Lietuvos Respublikoje?
Įkūrus Respubliką, ji tapo viena didžiausių ir galingiausių to meto Europos valstybių. Taip buvo ir ekonominiu, ir kariniu požiūriu. Po Žygimanto Augusto mirties 1572 m. ir trumpo Henriko iš Prancūzijos Valois dinastijos valdymo į sostą atsisėdo vengrų kilmės valdovas Stefanas Batoras (1576 m.). Jį galima vadinti pirmuoju iš didžiųjų karingų monarchų Lenkijos-Lietuvos sandraugos istorijoje. Valdant jam pavyko sėkmingai užbaigti ilgai trukusį Livonijos karą su Maskva. Valdant Batorui, Lenkijos-Lietuvos sandraugos sienos labai išsiplėtė, įskaitant ir Livonijos žemių sąskaita.
Po Stefano Batoro sekė Vazų dinastija. Nuo 1587 iki 1668 m. Lenkiją ir Lietuvą valdė trys šios švedų giminės atstovai. Taip jau atsitiko, kad jiems valdant Abiejų Tautų Respublika pasiekė karinės ir politinės didybės aukštumų ir išgyveno sunkius išbandymus, buvo atsidūrusi ties žūties riba.
Valdant Žygimantui III, Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė nugalėjo švedus, Osmanų imperijos ordas ir buvo pasiekusi Maskvą. Prieš karalių ir didįjį kunigaikštį Žygimantą ant kelių klūpėjo Vasilijus Šuiskis, buvęs Rusijos caras. Sunku prisiminti kitą panašų tokio aštraus Maskvos pasididžiavimo pažeminimo atvejį.
Valdant Žygimanto sūnui Vladislovui IV, Lenkijos-Lietuvos sandrauga ir toliau „laikė” didžiosios valstybės ženklą. Smolensko karas su Maskva (1632-1634 m.) baigėsi jos naudai. Konfliktai su Švedijos karalyste ir Osmanų imperija buvo išspręsti Respublikai palankiomis sąlygomis.
Tačiau tai tik iš išorės, o šalies viduje įvyko precedento neturintis sprogimas. Jis įvyko Vladislovo IV laikais. Bohdano Chmelnickio vadovaujami Ukrainos kazokai peraugo į nacionalinį išsivaduojamąjį ukrainiečių tautos karą, kuris nuvertė lenkų valdžią didelėje Ukrainos žemių dalyje.
Vladislovo broliui Kazimierui teko dar daugiau išbandymų. Be varginančių karų su kazokais, prie kurių 1654 m. prisidėjo Maskvos invazija į Lietuvos kunigaikštystę, Lenkijos-Lietuvos valstybė susidūrė su Švedijos ir Transilvanijos intervencijomis. Padėtis buvo beprecedentiškai grėsminga, o Varšuva, Krokuva ir Vilnius buvo prarasti. Jonas Kazimieras emigravo į Sileziją. Tačiau tai dar nebuvo Respublikos pabaiga…
Dėl pasikeitusios geopolitinės padėties ir nacionalinio pasipriešinimo šalyje situaciją pavyko pakeisti didelėmis pastangomis. Valdžią susigrąžino Janas II Kazimieras. Lenkijos-Lietuvos unija išliko ir buvo išsaugota kaip nepriklausoma valstybė. Tačiau dėl XVII a. ketvirtojo ir penktojo dešimtmečių sukrėtimų Lenkijos-Lietuvos sandrauga susilpnėjo ir pradėjo palaipsniui prarasti vadovaujančias pozicijas.
Paminėjote kazokus, Chmelnyckį, ir aš norėčiau išgirsti apie ukrainietišką visų šių epochinių įvykių vektorių.
Jau minėjome, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ukrainietiškos žemės po 1569 m. pateko į Lenkijos kontrolę. Buvo įvesta tvarka, kuri skyrėsi nuo ankstesnių LDK laikų realijų. Vyravo griežta religinė priespauda, buvo diskriminuojamos stačiatikių bažnyčios teisės. Absoliuti žemvaldžių aristokratijos valdžia valstiečiams pasiekė absoliutų lygį ir t. t. Tuo pat metu stiprėjo ir organizavosi kazokų karinis sluoksnis, pretenduojantis į lygybę su dominuojančia Žečpospolitos riterių diduomene, tačiau susidūręs su nerealiu šio siekio įgyvendinimu. Atsiranda nuožmus antagonizmas, kurį sustiprina minėtas religinis aspektas. Rusėnų (ukrainiečių) visuomenė kazokus pozicionuoja ir pradeda save vaizduoti kaip „stačiatikybės skydą”. Kazokų sluoksnis galiausiai taps naujos ankstyvųjų laikų ukrainiečių tapatybės formavimosi pagrindu.
Nuo XVI a. antrosios pusės kazokų karinė galia palaipsniui augo. Abiejų Tautų Respublikos ir Krymo chanato, Osmanų imperijos vasalo, pasienyje faktiškai susiformavo kazokų valstybinis darinys, kurio centras buvo Zaporožės Sič (vieta nebuvo pastovi, Sič dėl aplinkybių ne kartą keitė savo buvimo vietą). Kazokai gyveno iš karo, reguliariai rengdami žygius įvairiomis kryptimis, dažniausiai į Osmanų imperijos valdas ir nuo jos priklausomas valstybes.
Svarbus kazokų pajamų šaltinis buvo samdinys, tuo metu įprastas „kalavijo žmonėms”. Kazokų organizacija – Zaporožės kariuomenė – vis labiau įsitraukė į Rytų Europos politikos procesus. XVII a. pirmajame ketvirtyje kazokai sulaukė vieno ryškiausių savo lyderių Petro Konaševičiaus-Sachaidačnyj. Jam vadovaujant Ukrainos kariuomenė įvykdė daug sėkmingų operacijų. Garsiausi iš jų – žygiai prieš Kafą (1616 m.), Maskvą (1618 m.) ir dalyvavimas Chotyno mūšyje (1621 m.). Pastaraisiais dviem atvejais kazokų vaidmuo buvo labai reikšmingas ir turėjo įtakos karų baigčiai Lenkijos ir Lietuvos sandraugos naudai.
Nuo XVI a. pabaigos kazokai ne tik dalyvavo antivyriausybiniuose sukilimuose Ukrainoje, bet ir buvo jų varomoji jėga. XVII a. Lenkijos valdomose Ukrainos žemėse vyko daugybė „kazokų karų” prieš Lenkijos-Lietuvos sandraugos valdančiąją sistemą. 1648 m. prasidėjo didžiausias iš sukilimų, kuriam vadovavo kazokų šimtininkas Bohdanas-Žynovijus Chmelnickis. Sukilimas buvo neregėto masto ir netrukus peraugo į nacionalinę revoliuciją. Religiniai ir socialiniai tikslai peraugo į valstybingumo tikslus. Po kelių garsių Zaporožės kariuomenės pergalių prieš lenkų kariuomenę Naddniprianščinoje buvo sukurta kazokų valstybė su hetmonu priešakyje. Lenkijos-Lietuvos Respublikai Chmelnickio sukilimas buvo pilietinis karas, dėl kurio šalis labai susilpnėjo. Nepaisant kai kurių rimtų laimėjimų mūšio lauke, Abiejų Tautų Respublikai nepavyko įveikti kazokų. Kazokų Ukrainai priėmus Maskvos protektoratą (1654 m.) prasidėjo ilgas Respublikos ir maskvėnų karas.
Kaip toliau klostėsi Lenkijos ir Lietuvos unijos likimas? Suprantu, kad krizė baigėsi valdant Jonui II Kazimierui, bet ar buvo atkurtos senosios Abiejų Tautų Respublikos pozicijos Europoje?
Ne, krizė nesibaigė. 1668 m. Janas II atsisakė sosto. Jį pakeitė Michalas Vysnieveckis. Respublikai taip ir nepavyko atgauti kairiojo kranto Ukrainos ir Zaporožės kontrolės. Dešiniajame Ukrainos krante reikalai taip pat nesiklostė gerai. Kurį laiką kazokų valstybę suvienijo naujo talentingo vadovo, hetmano Petro Dorošenkos, valdžia. Jį rėmė Osmanų imperija, kuri įsitraukė į kovą su Abiejų Tautų Respublika. Bučačo sutartimi (1672 m.), kuri buvo gėdinga Lenkijos ir Lietuvos sandraugai, be kita ko, buvo pripažinta kazokų valdžia dalyje Dešiniojo kranto ir pirmą kartą politine prasme pavartotas terminas „Ukrainos valstybė”.
Karalius Jonas III Sobieskis ištraukė Lenkijos-Lietuvos uniją iš dar vienos bedugnės. Jis buvo karingas monarchas, kaip ir Stefanas Batoras. Jam pavyko pakreipti karo su Osmanų imperija eigą. Palikuonims jo vardas neatsiejamas nuo Lenkijos ir Lietuvos pajėgų triumfo Vienos mūšyje (1683 m.) ir Europos išgelbėjimo nuo Osmanų imperijos užkariavimo. Šis įvykis reikšmingas ir Ukrainos istorijai, nes kazokų daliniai taip pat dalyvavo pralaimint osmanams.
Po Jano III Lenkijos-Lietuvos soste nebebuvo daugiau tokio kalibro asmenybių. XVIII amžius pasižymėjo nuolatine Respublikos krize ir nuosmukiu. Vyko ginkluoti konfliktai tarp feodalų šeimų, užsienio intervencijos, anarchija valdžioje ir kivirčai dėl karūnos. Dėl to kadaise buvusi didinga ir galinga Lenkijos-Lietuvos valstybė virto „nepagydomai sergančia” valstybe. Tuo, žinoma, tiesiogiai pasinaudojo stipresni kaimynai. Valdant paskutiniam Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Stanislovui Augustui Poniatovskiui, Lenkijos ir Lietuvos sandrauga patyrė tris padalijimus (1772, 1793, 1795 m.) ir nustojo egzistuoti. Respubliką pasidalijo Austrija, Prūsija ir Rusija. Rusams atiteko didžiausia teritorijos dalis, įskaitant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes.
Liūdna pabaiga… ar nebuvo bandymų išgelbėti šalį?
Žinoma, buvo. Valdant Stanislovui Augustui buvo vykdomos reformos, kad valstybė išbristų iš krizės. Galiausiai buvo priimta Konstitucija (1791 m.), kuri, kaip manoma, buvo pirmoji Europoje. Trumpai tariant, buvo daug nuveikta, kad būtų įveikta anarchija ir sustiprinta Respublika. Tačiau tai sukėlė nemažos dalies aristokratijos pasipriešinimą, kuri nenorėjo nė girdėti apie senosios sistemos pakeitimus. Šiomis nuotaikomis sumaniai pasinaudojo išorės jėgos. Žečpospolita išgyveno dar vieną Rusijos intervenciją (1792 m.) ir atsidūrė faktinėje okupacijoje. Tačiau lenkų ir lietuvių patriotai neketino pasiduoti. Vadovaujant Lietuvos kunigaikštystės bajorui Tadeušui Kosciuškai (Tadeusz Kosciuszko), kilo visuotinis sukilimas prieš okupantus (1794 m.). Jis buvo žiauriai numalšintas, ir Lenkijos-Lietuvos valstybės likimas buvo nulemtas.
O kaip dėl Ukrainos, t. y. kazokų valstybės, ar ji tuo metu vis dar egzistavo?
Ji išnyko dar anksčiau, sunaikinta pilietinių karų, vadinamų «Griuvėsiais». XVIII a. kazokų valstybingumas išliko tik kairiajame Dniepro krante. Neilgai trukus kelis metus abu krantus sujungė hetmonas Ivanas Mazepa. Tačiau tiek jo valdymui, tiek Ukrainos laisvei buvo lemta žlugti. Hetmanas rėmė Švediją kare prieš Maskvą. Švedijos ir Ukrainos kariuomenių pralaimėjimą Poltavos mūšyje (1709 m.) galima laikyti paskutiniu kazokų istorijos veiksmu. Žingsnis po žingsnio Rusija ribojo Ukrainos suverenias teises, kol imperatorienė Jekaterina II jas visiškai panaikino. Hetmanatas buvo panaikintas (1764 m.), o Zaporožės sič buvo sunaikinta (1775 m.). Visiškas kazokų sistemos panaikinimas vyko per kitą dešimtmetį.
Tiesą sakant, atrodo, kad būta tik karų, ar kultūra apskritai vystėsi?
Karai vis dar buvo kasdienio gyvenimo dalis. Karių klasės kultūra ir pasaulėžiūra darė didelę įtaką to meto visuomenei. Tačiau jie nebuvo vieninteliai. Lenkijos ir Lietuvos sandraugos epocha, ypač pirmasis jos šimtmetis, buvo meno, mokslo ir švietimo klestėjimo laikotarpis. Perėjimas iš Renesanso į Baroką, įskaitant savų nacionalinių reiškinių formavimąsi. Pavyzdžiui, „kazokų barokas” Ukrainoje arba „sarmatų barokas” Lenkijoje ir Lietuvoje.
Tai įdomu. Pavadinimas „kazokų barokas” daugiau ar mažiau aiškus, bet ką jis turi bendro su sarmatais?
Sarmatizmas – tai kilni ideologija. Nors pats terminas yra pavėluotas. Trumpai tariant, Lenkijos-Lietuvos sandraugos riterių klasė išpažino savo kilmę iš karingų iranėnų kalba kalbančių sarmatų genčių. Tai atsispindėjo ir etiniame riterystės ideale, aristokratijos kulte bei bajoriškame respublikonizme, vadinamojoje „demokratijoje išrinktiesiems”. Dailėje bene žymiausias pavyzdys yra „Sarmatų portretas” – tai visu ūgiu vaizduojamas didikas su kardu, tradiciniais rytietiškais drabužiais, tokiais kaip apsiaustas, kuntuša ir kitais elementais. Architektūroje sarmatizmas pasireiškė minimalizmu, net asketizmu, masyviais pastatais su griežtu dekoru.
Kaip suprantu, šių tautų kovos už nepriklausomybę istorija nesibaigia su kazokų valstybės ir Lenkijos-Lietuvos monarchijos žlugimu?
Žinoma. XIX amžius buvo nepaprastai svarbi Rusijos pavergtų tautų tautinio atgimimo epocha. Lenkijos ir Lietuvos istorijoje jis apėmė kelis išsivaduojamuosius sukilimus ir Lenkijos-Lietuvos valstybės idėjos atgaivinimą. Tačiau lietuviai jau teigė einantys savo nepriklausomu keliu. Apie tai bus išsamiai kalbama toliau.
Pokalbį vedė Iryna Herasymenko