Saulėlydis virš pasakiškos jūros, prabangūs viešbučiai, baseinai, džiugūs aptarnaujančio personalo veidai ir nuolat skambantis „hello, my friend” – toks pirmasis įspūdis, kurį patiria daugelis turistų, atvykusių į Egiptą. Tačiau už kruopščiai prižiūrimos kurortinės zonos tvoros atsiveria visiškai kitoks pasaulis – tikrasis Egiptas, kurio dauguma turistų taip niekada ir neišvysta.
Už kurortinės zonos ribų
Tai buvo eilinė atostogų diena – saulėta, karšta ir, tiesą sakant, kiek nuobodoka. Po kelių dienų, praleistų prie baseino ir jūros, kilo noras pamatyti daugiau nei tik viešbučio teritoriją. Taip ir kilo mintis: o kas ten, už tvoros? Kelionės Egiptas gide apie tai buvo parašyta nedaug – keletas įspėjimų apie saugumą ir rekomendacijos visada likti kurortinėje zonoje.
Nepaisydamas įspėjimų, nusprendžiau tiesiog išeiti pro pagrindinius vartus ir pasivaikščioti gatvėmis. Vos žengus už tvoros, Egiptas pasikeitė akimirksniu. Vietoj kruopščiai prižiūrimų palmių alėjų – dulkėtos gatvės. Vietoj prabangių viešbučių – nebaigti statyti pastatai su kyšančia armatūra, marginami skalbinių virvelėmis. Vietoj uniformuotų darbuotojų – tikri žmonės, gyvenantys savo kasdienybę.
Netikėtas svetingumas
Nespėjus nueiti nė šimto metrų, pastebėjau, kad tapau vietiniu susidomėjimo objektu. Turistai šiose gatvėse – retenybė. Praeinantys žmonės sveikindavosi, smalsiai stebėdavo, kai kurie bandė užkalbinti laužyta anglų kalba.
Slinkdamas gatve, atkreipiau dėmesį į mažą arbatinę, iš kurios sklido gardus maisto aromatas. Įėjus vidun, savininkas iš pradžių atrodė nustebęs, tačiau netrukus jo veidas nušvito plačia šypsena. Ženklais parodė, kad atsisėsčiau. Netrukus prieš mane jau garavo puodelis stiprios, saldžios arbatos, nors jos net neužsisakiau.
Arbatinėje sėdėjo keletas vietinių vyrų, kurie iš pradžių mane stebėjo tylėdami, tačiau netrukus vienas jų prakalbino angliškai. Jis pasirodė besąs mokytojas, kalbantis gana gera anglų kalba. Išsivystė nuoširdus pokalbis apie gyvenimą Egipte, jo iššūkius ir džiaugsmus.
Kasdienio gyvenimo realijos
Pokalbis atvėrė akis į tikrąją Egipto kasdienybę. Sužinojau apie iššūkius, su kuriais susiduria vietiniai – nuo ekonominių sunkumų iki vandens trūkumo. Apie tai, kaip turizmas, nors ir suteikia darbo vietų, kartu sukuria savotišką „burbulą”, kuriame realusis Egiptas lieka už tvoros, o turistai mato tik kruopščiai sukonstruotą šalies įvaizdį.
Mano pašnekovas pasiūlė trumpą ekskursiją po apylinkes. Vaikščiojome siauromis gatvelėmis, kur žaidė vaikai, moterys džiovė skalbinius, o vyrai taisė motociklus ar tiesiog sėdėjo prie savo namų mėgaudamiesi vakaro vėsa.
Aplankėme nedidelę vietinę turgavietę, kur galėjai įsigyti viską – nuo šviežių vaisių iki namų apyvokos reikmenų. Kainos čia buvo gerokai mažesnės nei kurortinėje zonoje, o derybos vyko nuoširdžiai, be agresyvaus įkyrumo, kurį dažnai patiria turistai suvenyrų parduotuvėse.
Naujas požiūris
Ši spontaniška ekskursija pakeitė mano požiūrį į Egiptą. Supratau, kad kurortinė zona – tai tik fasadas, už kurio slepiasi sudėtinga, kontrastinga, bet nepaprastai autentiška kultūra. Egiptas išsiskiria ne tik piramidėmis ir prabangiais kurortais, bet ir paprastų žmonių svetingumu, jų gebėjimu džiaugtis gyvenimu nepaisant sunkumų.
Grįžęs į viešbutį, žvelgiau į kitus turistus – įdegusius, atsipalaidavusius, bet taip ir nepatyrusius tikrojo Egipto. Jie liko saugiame, bet dirbtiniame burbule, kur viskas pritaikyta jų patogumui.
Naujas kelionių būdas
Ši patirtis paskatino mane kitaip žvelgti į keliones. Nuo tada kiekvienoje šalyje stengiuosi bent dieną praleisti toli nuo turistinių takų, bendrauti su vietiniais, valgyti ten, kur valgo jie, ir stebėti tikrąją kasdienybę.
Žinoma, toks keliavimo būdas reikalauja atsargumo ir pagarbos vietiniams papročiams. Reikia būti pasiruošus tam, kad ne visada rasite patogią infrastruktūrą ar angliškai kalbančius žmones. Tačiau būtent šie nepatogumai ir sukuria autentiškus prisiminimus, kurie išlieka ilgam.
Sekančią dieną vėl išėjau už kurortinės zonos ribų – šį kartą su aiškiu tikslu. Aplankiau vietinę kavinę pusryčiams, kur valgiau tradicinį ful medames ir gėriau tikrą egiptiečių kavą. Bendravau su prekeiviais turguje, stebėjau kasdienį gyvenimą, fotografavau ne gražius peizažus, o tikrovę.
Ką išsinešiau
Iš Egipto išsivežiau ne tik suvenyrus ir įdegį, bet ir gilesnį supratimą apie šalį. Supratau, kad už kurortų tvoros slypi nepaprastai turtinga kultūra, kupina kontrastų, iššūkių, bet ir šilumos. Egiptiečiai, nepaisant sudėtingų gyvenimo sąlygų, išsiskiria ypatingu svetingumu ir gebėjimu džiaugtis mažais dalykais.
Tai priminimas visiems keliautojams – tikrasis šalies pažinimas prasideda ten, kur baigiasi turistinės zonos. Užtenka vieno drąsaus žingsnio už įprastų maršrutų ribų, kad pamatytum tikrąjį Egiptą – sudėtingą, kontrastingą, kartais chaotišką, bet visada autentišką ir įsimintiną.